Tai čia ir yra ta mistiškoji integracija?
Apie gyvenimą, skaudžias patirtis ir viso to integraciją
Sveiki, mielieji! Ačiū už kantrybę laukiant naujų mano tekstų, ačiū už palaikymo žinutes, komentarus ir ryšį, kurį man suteikiate šiuo sunkiu metu. Temos mano tekstams gimsta iš pačio gyvenimo, tad ir šį kartą noriu su jumis dalintis tuo, ką pati išgyvenau savo kūnu, jausmais ir mintimis vieno Dailės terapijos užsiėmimo metu. Galvoju, kad viena yra žinoti teorijas, bet visai kas kita – jas išgyventi per patyrimą. Vienu tokių patyrimų šiandien ir noriu pasidalinti – apie gyvenimą, skaudžias patirtis ir viso to integraciją. Ačiū, kad esate, skaitote, palaikote - labai tą branginu.
- Šiame piešinyje pavaizduota mano gyvenimo istorija, - virpančiu balsu pradėjau pasakojimą grupėje, sudrėkusiomis akimis žvelgdama į ant žemės gulintį ką tik nupieštą kūrinį. – Ta mergina kairėje – tai aš. Dešinėje – irgi aš, - nusišypsojau ir net nežinau, nuliūdau ar apsidžiaugiau matydama jas abi greta.
- Atrodo, kad saulė dešinėje pusėje šviečia ryškiau nei kairėje, - pakomentavo kažkas iš grupės.
- Taip.. Ir lietaus čia yra, ir debesų daugiau, bet ir saulė ryškesnė,- pritariamai linktelėjau ir susimąsčiau: įdomu, ar ji iš tiesų ryškiau šviečia, ar tik aš ją ryškiau matau?
- Pakomentuok, ką čia nupiešei, - paragino dailės terapeutė, - Mums labai įdomu.
- Taigi..- vos rinkdama žodžius kalbėjau aš. – Kairėje matote merginą, kopiančią į kalną. Saulė šviečia, debesų nedaug, rankoje gėlė; gyvenimas atrodo tarsi kilimas į kalną, lipimas aukštyn, - išraiškingai komentavau savo piešinį. - Toks buvo ir mano gyvenimas iki Tauro gimimo, - pasakiau ir staiga sustojau, nes žodžiai pradėjo strigti gerklėje.
- O kas nutiko toliau? – nekantravo išgirsti manęs klausantieji.
- O toliau nuo to stataus kalno aš nudardėjau žemyn, - vos rinkdama žodžius atsakiau ir išsyk pajutau, kaip širdis pradėjo daužytis krūtinėje.
- Nudardėjai kur? – nepaleido manęs terapeutė, nes būtent tai ir buvo piešinio esmė.
***
Jau du mėnesiai kaip lankau Dailės terapiją. Kaip aš ten patekau, turbūt teirausitės jūs? Atsitiktinai. Vienoje grupėje, kurioje lankiau paskaitas apie žmogaus raidos istoriją pagal C. Jungą, dėstytoja rekomendavo dailės terapiją kaip labai įdomų savęs pažinimo būdą. O kadangi aš Naujųjų metų išvakarėse galvodama apie žodį, kuris bus visų mano ateinančių metų „ašis“, įsirašiau kūrybą, dailės terapija labai tam tiko. Ir todėl kai vieną dieną netyčia pamačiau, kad renkama nauja grupė, net nedvejodama į ją užsirašiau. Neturėjau jokių lūkesčių, kaip atrodys šis užsiėmimas, bet tai, ką gavau jo metu, yra absoliučiai neįkainojama dovana.
Kiekvieną kartą dailės terapuetė mums duoda kažkokią užduotį. Kažką įsivaizduoti meditacijos metu, kažką pamatyti, pajausti ir galiausiai tai nupiešti su pasirinktomis priemonėmis. Kartais norisi rinktis akvarelę, kartais – kreidinę pastelę, o kartais - dar kažką. Labai įdomu, kad nors užduotis visiems būna vienoda, piešiniai – absoliučiai unikalūs ir skirtingi, atliepiantys tai, kuo šiuo metu gyvename savo širdyse. Tad toje pačioje temoje galime sutikti ir netektis, ir svajones, ir sunkumus, ir prasmę, ir vaikus, ir tėvus, ir.. bet ką, ką esame patyrę ir kas mūsų gyvenime mums asmeniškai yra svarbu. Pavyzdžiui, praėjusį kartą reikėjo įsivaizduoti duris ir tai, ką matome jas atidarius. Kai kas tame matė savo svajones, siekius, norus, o aš negalėjau matyti nieko kito kaip gedulą, nes šiuo metu juo gyvenu. Labai gera pajusti mūsų visų gyvenimų skirtingumą ir kiekvieno unikalumą, kuris atsiskleidžia pasąmoniniuose piešiniuose, ir tuose skirtingumuose bei vidiniuose gyliuose galiausiai susitikti.
Galvoju, kad būtent šis piešinys, apie kurį pradėjau pasakojimą teksto pradžioje, man asmeniškai yra vienas svarbiausių per visus dailės terapijos užsiėmimus. Jame aš pavaizdavau savo gyvenimą prieš ir po jį sukrėtusių skaudžių įvykių, kurie atrodė mane nugramzdinę į prarają, nuvertę nuo stataus kalno, įmetę į duobę. Bet jį nupiešusi, pamačiau, kad visai ne į duobę aš įkritau, bet... Grįžkime į pasakojimo pradžią.